E Stim / Tens / Elektrostimuliacija

Transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija (TENS) - tai elektomedicininės stimuliacijos srovės terapija, kurios metu naudojami monofaziniai arba (dažniausiai) dvifaziai stačiakampiai impulsai (kintamoji srovė), kurių dažnis yra 2-4 Hz (žemas) arba 80-100 Hz (aukštas), ir kuri daugiausia naudojama skausmui gydyti (analgezijai) ir raumenims stimuliuoti. Srovės formos gali būti nuolatinės stačiakampių adatinių impulsų sekos arba pertraukiamos impulsų sekos, Tenso impulsų protrūkis. TENS metodas buvo sukurtas XX a. septintajame dešimtmetyje. Nors jau kurį laiką buvo eksperimentuojama su neurostimuliacija, racionaliai taikyti ją pradėta tik sukūrus skausmo vartų kontrolės teoriją (Patrick David Wall / Bill Sweet, C. Norman Shealy ir kt.).

Veikimo būdas

TENS veiksmingumas yra prieštaringų diskusijų objektas. Yra tyrimų, kurie rodo veiksmingumą, palyginti su gydymu placebu, taip pat tyrimų, kuriuose nepavyko įrodyti jokio pranašumo TENS naudai. Tyrimų duomenų nepakanka, kad būtų galima galutinai įvertinti veiksmingumą.

Amerikos neurologijos akademijos (AAN) darbo grupė, vadovaujama R. Dubinskio, norėjo sužinoti, ar TENS yra veiksminga gydant neurologinių ligų skausmą, ir atliko metaanalizę. Iš viso iki 2009 m. balandžio mėn. buvo nustatyta vienuolika tyrimų, kurie atitiko įtraukimo kriterijus, t. y. kuriuose TENS buvo tiriamas lyginant su placebu ar kitu gydymu ir kuriuose dalyvavo ne mažiau kaip dešimt pacientų. Buvo atlikti du II klasės tyrimai dėl nugaros skausmo, kurie, kaip paaiškėjo, parodė vidutinę naudą. Priešingai, du I klasės tyrimai, kurių galia aptikti 20 proc. skirtumą tarp pacientų, kuriems gydymas buvo naudingas, ir vienas II klasės tyrimas neparodė teigiamo poveikio. Kadangi I klasės tyrimai yra patikimiausi įrodymai, autoriai mano, kad TENS turi būti priskiriamas neveiksmingų nugaros skausmo gydymo metodų kategorijai.

Atlikti du II klasės tyrimai, kuriuose TENS buvo lyginamas su tariama TENS, taip pat III klasės tyrimas, kuriame aukšto dažnio raumenų stimuliacija buvo lyginama su TENS, ir III klasės tyrimas, kuriame aukšto dažnio raumenų stimuliacija buvo lyginama su TENS. Palyginti su placebu, dviejų II klasės tyrimų metu tikrasis TENS vidutiniškai sumažino skausmo intensyvumą pagal vizualinę analoginę skalę, o III klasės tyrime didesnė dalis gydomų asmenų patyrė raumenų stimuliacijos naudą. Autoriai daro išvadą, kad TENS gali turėti tam tikrą veiksmingumą gydant skausmingą diabetinę neuropatiją. Tačiau yra nemažai kitų šio simptomo gydymo metodų, tačiau nė vienas iš jų nebuvo tiesiogiai lyginamas su TENS. Neurologai daro išvadą, kad įrodymai, patvirtinantys tokios dažnai naudojamos terapijos kaip TENS veiksmingumą gydant skausmo sindromus, yra labai silpni. Remdamiesi A lygio įrodymais, jie negali rekomenduoti šio metodo naudoti nugaros skausmui gydyti. Nors TENS gali būti svarstoma naudoti pacientams, sergantiems diabeto skausmu, įrodymų kokybė nėra labai aukšta.

Elektrostimuliacija (taip pat žinoma kaip elektroseksas, įvertinimas arba e-stimuliacija) - tai stimuliavimas elektros ar elektroninėmis priemonėmis. Nesvarbu, ar tai atliekama nuolatine, ar žemo dažnio kintamąja elektros srove. Stimuliuojama naudojant specialius prietaisus, pavyzdžiui, violetines sieneles.

Elektrostimuliacija išsivystė iš medicininės stimuliacijos srovės technologijos. Pirmąsias terapijas, kuriose buvo naudojamos stimuliacinės srovės, apie 1900 m. sukūrė Waltheris Nernstas. Gerokai vėliau, apie 1950-uosius metus, buvo pripažinta, kad šiomis terapijomis galima atlikti ir seksualinę stimuliaciją. Pirmieji žingsniai elektrostimuliacijos link buvo žengti su prietaisu, pavadintu Relaxacisor, kuris iš tikrųjų buvo skirtas raumenų stimuliacijai. Elektrodai buvo dedami tiesiai ant lytinių organų arba šalia jų. Netrukus šios technikos buvo integruotos į BDSM žaidimus.